Kauno IX forto muziejus - LIETUVOS INTEGRALI MUZIEJŲ INFORMACINĖ SISTEMA 
1954 m. metų gegužės–birželio mėnesiais vyko kruviniausias Gulago politinių kalinių pasipriešinimas – Kengyro sukilimas.
Po J. Stalino mirties vis negerėjančios gyvenimo sąlygos Kengyro lageryje (priklausė Steplago grupei, Džezkazgano sritis, Kazachijos SSR) ir žiaurus prižiūrėtojų elgesys su kaliniais peraugo į kruvinus incidentus, kurie sukėlė kalinių streiką. 1954 05 16 d. jis peraugo į sukilimą, kuris apėmė tris lagpunktus: 1-ąjį moterų, 2-ąjį vyrų ir 3-iajį vyrų. Į sukilimą aktyviai įsijungė ir maždaug 700 tuo metu Karagandos lageryje kalėjusių lietuvių politinių kalinių. Pagal paruoštą planą buvo išgriautos sienos, išlaužti lagerius atribojantys vartai. Sukilėliai reikalavo, kad iš Maskvos atvyktų vyriausybės komisija. Deryboms politiniai kaliniai išsirinko savo atstovus, sudarė komitetą. Lietuviams atstovavo kalinys teisininkas Juozas Kundrotas. Pagrindiniai sukilėlių reikalavimai buvo: paleisti sergančius bei invalidus, peržiūrėti nuteistųjų bylas, paleisti, arba sumažinti kalinimo laiką nekaltiems kaliniams. Tačiau prasidėjusios vyriausybės komisijos ir sukilusių kalinių derybos nebuvo vaisingos. 40 dienų besitęsusį sukilimą 1954 06 26 d. nuslopino iš Karagandos atvykusi NKVD kariuomenė. Keli tūkstančiai kareivių su šunimis ir tankai T-34 šturmavo užsibarikadavusius barakuose kalinius. Keturias valandas vykusios kautynės dalyvavusiųjų liudijimais pareikalavo kelių šimtų žuvusiųjų aukų ir dar daugiau sužeistųjų.
Nors sukilimas buvo žiauriai nuslopintas, sovietų valdžia buvo priversta įgyvendinti kalinių reikalavimus: palengvinti darbo ir gyvenimo sąlygas, pradėti politinių kalinių baudžiamųjų bylų peržiūrėjimo ir jų reabilitavimo procesą.
Minint 65-erių metų Kengyro sukilimo sukaktį, Kauno IX forto muziejus siūlo susipažinti su sukilime dalyvavusių asmenų fotografijomis. Daugelis jų įsiamžino jau po įvykusio sukilimo ir fotografijas dalino vieni kitiems prisiminimui. Parodą praturtina ir įtaigūs sukilimo dalyvio Broniaus Valaičio tapyti piešiniai. Juose atskleidžiamos baisios politinių kalinių gyvenimo sąlygos lageriuose ir vieningas pasipriešinimas žiauriam režimui.
Fotografija. Lietuviai, politiniai kaliniai Petras Šliakas (dešinėje) ir Juozas Kazanavičius iš Kengyro lagerio. Fotografuota 1954 m. 1949 m. Petras Šliakas buvo nuteistas 10 metų lagerio.
Fotografija. Kengyro lagerio politinė kalinė Emilija Baranauskaitė-Sutkienė. Reverse užrašas: „Prisiminimui Verutei, Emilija“.
Verutė Tijūnaitytė -Valaitienė g. 1928 m. Prano ir Marijonos Tijūnaičių šeimoje Vareikių k., Deltuvos vlsč., Ukmergės aps. Be jos šeimoje augo trys broliai. Vyriausias Edvardas 1944 m. papildė gen. P. Plechavičiaus Vietinės rinktinės gretas. Tais pačiais metais jų namuose apsigyveno iš sovietinės armijos pabėgęs pusbrolis Petras, greitai apie tai sužinojo saugumiečiai ir pradėjo domėtis kas vyksta jų namuose. 1945 m. suėmė Verutės tėvą Praną Tijūnaitį, kalino Ukmergės bei Lukiškių kalėjimuose, po to nuteisė dešimčiai metų lagerio ir etapu išvežė į Sibiro lagerius iš kurių negrįžo. 1946 m. buvo suimti; Verutė, jos motina ir brolis Stasys pėsčiomis nuvaryti į Ukmergę ir uždaryti kalėjime apkaltinus juos ryšiais su partizanais, kitam broliui pavyko pabėgti. Po tardymo Verutė pamačiusi vedamą sumuštą, kruviną brolį, visą kaltę prisiėmė sau. Motiną su broliu paleido, o Verutę išvežė į Vilnių ir uždarė Lukiškių kalėjime, nuteisus dešimčiai metų lagerio išvežė į Karabaso (Karagandos anglies gavybos baseinas) lagerius, buvo vežiojama po įvairius lagerius, o vėliau atvežta į Kengyro lagerį. Penkis metus susirašinėjo tame pačiame lageryje kalinamu Broniu Valaičiu. Po sukilimo buvo paleista į laisvę, kai buvo paleistas ir Bronius 1956 m. jie susituokė ir 1958 m. grįžo į Lietuvą.
Negatyvas. Kengyro lagerio politinė kalinė, sukilimo dalyvė, Felicija Zinkevičiūtė-Bacevičienė ant kupranugario. Felicija Zinkevičiūtė (Bacevičienė) gimė 1924 m. spalio mėn. 26 d. Minčių kaime, Tauragnų valsčiuje, Utenos apskrityje. 1949 m. balandžio mėn. 22 d. buvo areštuota ir nuteista 10 metų lagerio ir 5 metams tremties. Kalėjo Džezkazgane, Kengyro sunkaus režimo lageryje. 1956 m. buvo paleista iš lagerio, tačiau toliau gyveno Kengyre. Į Lietuvą grįžo 1968 m.
Fotografija. Kengyro lagerio politinis kalinys Jonas Grigaliūnas. Reverse užrašas: „Ir gal žemė priglaus vardo nebeliks, bet pasižiūrėjus į šį snukutį prisimink jog kartu gyvenome Kazachstane!... Verutei Jonas“.
Verutė Tijūnaitytė -Valaitienė g. 1928 m. Prano ir Marijonos Tijūnaičių šeimoje Vareikių k., Deltuvos vlsč., Ukmergės aps. Be jos šeimoje augo trys broliai. Vyriausias Edvardas 1944 m. papildė gen. P. Plechavičiaus Vietinės rinktinės gretas. Tais pačiais metais jų namuose apsigyveno iš sovietinės armijos pabėgęs pusbrolis Petras, greitai apie tai sužinojo saugumiečiai ir pradėjo domėtis kas vyksta jų namuose. 1945 m. suėmė Verutės tėvą Praną Tijūnaitį, kalino Ukmergės bei Lukiškių kalėjimuose, po to nuteisė dešimčiai metų lagerio ir etapu išvežė į Sibiro lagerius iš kurių negrįžo. 1946 m. buvo suimti; Verutė, jos motina ir brolis Stasys pėsčiomis nuvaryti į Ukmergę ir uždaryti kalėjime apkaltinus juos ryšiais su partizanais, kitam broliui pavyko pabėgti. Po tardymo Verutė pamačiusi vedamą sumuštą, kruviną brolį, visą kaltę prisiėmė sau. Motiną su broliu paleido, o Verutę išvežė į Vilnių ir uždarė Lukiškių kalėjime, nuteisus dešimčiai metų lagerio išvežė į Karabaso (Karagandos anglies gavybos baseinas) lagerius, buvo vežiojama po įvairius lagerius, o vėliau atvežta į Kengyro lagerį. Penkis metus susirašinėjo tame pačiame lageryje kalinamu Broniu Valaičiu. Po sukilimo buvo paleista į laisvę, kai buvo paleistas ir Bronius 1956 m. jie susituokė ir 1958 m. grįžo į Lietuvą.
Fotografija. Paskutinė vasara lageryje. Kengyro lagerio politiniai kaliniai, sukilimo dalyviai, Kengyro gyvenvietės parke vieni stovi prie medžių, kiti susėdę pievoje. Stovi antras iš dešinės Bronius Valaitis, centre-Juozas Poderis ir Stasys Gečas. Sėdi antras iš dešinės Zigmas Bateika, trečias Adolfas Dilis. Kengyras, 1956 m.
Bronius Valaitis gimė 1927 m. taip vadinamoje Valaitynėje, Žiegždrių kaime. Baigęs Sirvydų pradinę mokyklą, mokslus tęsė Vilkijos gimnazijoje. Bronius iš mažens linko prie menų- gražiai piešė, rašė eilėraščius, turėjo gerą balsą. Mokykloje leido sienlaikraštį, kuriame nupiešė Stalino portretą, nors šis greitai buvo užtušuotas, bet vis vien apie tai sužinojo saugumas. 1948 metų vasario mėnesį Bronių areštavo, tardė Vilkaviškyje, vėliaus kalino Kauno sunkiųjų darbų bei Lukiškių kalėjimuose, o tų pačių metų pabaigoje etapu išvežė į Kengyro (Kazachstanas) lagerį. Į Lietuvą grįžo 1958 m.
Fotografija. Kengyro lagerio politinės kalinės Ona Staugaitytė-Staugaitienė (dešinėje) ir Marytė (pavardė nežinoma). Reverse užrašas “Verut! Prisimink mus retkarčiais bendro likimo drauges. Onutę ir Marytę“.
Verutė Tijūnaitytė -Valaitienė g. 1928 m. Prano ir Marijonos Tijūnaičių šeimoje Vareikių k., Deltuvos vlsč., Ukmergės aps. Be jos šeimoje augo trys broliai. Vyriausias Edvardas 1944 m. papildė gen. P. Plechavičiaus Vietinės rinktinės gretas. Tais pačiais metais jų namuose apsigyveno iš sovietinės armijos pabėgęs pusbrolis Petras, greitai apie tai sužinojo saugumiečiai ir pradėjo domėtis kas vyksta jų namuose. 1945 m. suėmė Verutės tėvą Praną Tijūnaitį, kalino Ukmergės bei Lukiškių kalėjimuose, po to nuteisė dešimčiai metų lagerio ir etapu išvežė į Sibiro lagerius iš kurių negrįžo. 1946 m. buvo suimti; Verutė, jos motina ir brolis Stasys pėsčiomis nuvaryti į Ukmergę ir uždaryti kalėjime apkaltinus juos ryšiais su partizanais, kitam broliui pavyko pabėgti. Po tardymo Verutė pamačiusi vedamą sumuštą, kruviną brolį, visą kaltę prisiėmė sau. Motiną su broliu paleido, o Verutę išvežė į Vilnių ir uždarė Lukiškių kalėjime, nuteisus dešimčiai metų lagerio išvežė į Karabaso (Karagandos anglies gavybos baseinas) lagerius, buvo vežiojama po įvairius lagerius, o vėliau atvežta į Kengyro lagerį. Penkis metus susirašinėjo tame pačiame lageryje kalinamu Broniu Valaičiu. Po sukilimo buvo paleista į laisvę, kai buvo paleistas ir Bronius 1956 m. jie susituokė ir 1958 m. grįžo į Lietuvą.
Fotografija. Kengyro lagerio "Krasnyj zapad" kalvėje. Pirmas iš kairės stovi Kengyro sukilimo dalyvis – Adomas Galdikas.
Adomas Galdikas gimė 1924 m. sausio mėn. 22 d. Kubiliškės kaime, Skuodo valsčiuje, Kretingos apskrityje. 1949 m. birželio mėn. 27 d. jis buvo areštuotas už vykdytą antitarybinę veiklą. A. Galdikas buvo nuteistas 10 metų lagerio. Nuo 1950 m. balandžio iki 1956 m. kovo 30 d. jis buvo kalinamas Kengyro lageryje. 1956 m. balandį jis grįžo į Lietuvą.
Fotografija. Sovietinio režimo politiniai kaliniai Kengyro lageryje, 1954 m. Trečioje eilėje, ketvirtas iš kairės Kengyro sukilimo dalyvis – Adomas Galdikas.
Adomas Galdikas gimė 1924 m. sausio mėn. 22 d. Kubiliškės kaime, Skuodo valsčiuje, Kretingos apskrityje. 1949 m. birželio mėn. 27 d. jis buvo areštuotas už vykdytą antitarybinę veiklą. A. Galdikas buvo nuteistas 10 metų lagerio. Nuo 1950 m. balandžio iki 1956 m. kovo 30 d. jis buvo kalinamas Kengyro lageryje. 1956 m. balandį jis grįžo į Lietuvą.
Fotografija. Kengyro lagerio politinis kalinys Jonas Mikuckas. Dedikuota Broniui Valaičiui. Kengyras, 1955 m.
Fotografija. Kengyro lagerio politinė kalinė Jadvyga Liepytė-Andriekienė. Reverse užrašas “Prisiminimui Verutei – Jadzė“.
Verutė Tijūnaitytė -Valaitienė g. 1928 m. Prano ir Marijonos Tijūnaičių šeimoje Vareikių k., Deltuvos vlsč., Ukmergės aps. Be jos šeimoje augo trys broliai. Vyriausias Edvardas 1944 m. papildė gen. P. Plechavičiaus Vietinės rinktinės gretas. Tais pačiais metais jų namuose apsigyveno iš sovietinės armijos pabėgęs pusbrolis Petras, greitai apie tai sužinojo saugumiečiai ir pradėjo domėtis kas vyksta jų namuose. 1945 m. suėmė Verutės tėvą Praną Tijūnaitį, kalino Ukmergės bei Lukiškių kalėjimuose, po to nuteisė dešimčiai metų lagerio ir etapu išvežė į Sibiro lagerius iš kurių negrįžo. 1946 m. buvo suimti; Verutė, jos motina ir brolis Stasys pėsčiomis nuvaryti į Ukmergę ir uždaryti kalėjime apkaltinus juos ryšiais su partizanais, kitam broliui pavyko pabėgti. Po tardymo Verutė pamačiusi vedamą sumuštą, kruviną brolį, visą kaltę prisiėmė sau. Motiną su broliu paleido, o Verutę išvežė į Vilnių ir uždarė Lukiškių kalėjime, nuteisus dešimčiai metų lagerio išvežė į Karabaso (Karagandos anglies gavybos baseinas) lagerius, buvo vežiojama po įvairius lagerius, o vėliau atvežta į Kengyro lagerį. Penkis metus susirašinėjo tame pačiame lageryje kalinamu Broniu Valaičiu. Po sukilimo buvo paleista į laisvę, kai buvo paleistas ir Bronius 1956 m. jie susituokė ir 1958 m. grįžo į Lietuvą.
Fotografija. Politiniai kaliniai, Kengyro sukilimo dalyviai, 1955 m. Iš dešinės: A. Daukša, P. Sabonaitis, A. Matuza, A. Bučys.
Pranas Sabonaitis gimė 1927 m. birželio 1 d. Misiūnų kaime, Girkalnio valsčiuje, Raseinių apskrityje. 1948 m. jis buvo areštuotas ir nuteistas 10 metų lagerio ir 5 metams be teisių. Kalėjo Džeskasgano, Kengyro lageriuose, Magadano ir Taišete. 1956 m. grįžo į Lietuvą.
Fotografija. Lietuvės politinės kalinės iš Kengyro lagerio. Antroje eilėje, antroji iš kairės sukilimo dalyvė Grasilda Tiškutė (Šliakienė). Grasilda Tiškutė (Šliakienė) gimė 1924 m. rugsėjo mėn. 27 d. Tarosų kaime, Betygalos valsčiuje, Raseinių apskrityje. 1948 m. kovo mėn. 15 d. buvo areštuota ir nuteista 10 metų lagerio. Kalėjo Kengyro lageryje. Iš lagerio buvo paleista 1956 metais, tais pačiais metais grįžo į Lietuvą.
 |
 |
 |
 |
 |
 |