• Lietuvos politinių kalinių šventės Gulago lageriuose XX a. 5–6 deš.

      Lietuvos politinių kalinių šventės Gulago lageriuose XX a. 5–6 deš.

      Sovietų Sąjungos okupuotoje Lietuvoje represijas patyrė šimtai tūkstančių žmonių. Suėmimais ir teroru buvo ne vien slopinamas pasipriešinimas, tačiau siekta visiškai sovietizuoti, pavergti ir pertvarkyti Lietuvos visuomenę. Viena iš plačiausiai ir veiksmingiausių tokiam tikslui pasiekti taikytų priemonių buvo kalinimas sovietinėse priverstinio darbo stovyklose – Gulage. Į Gulago lagerius iš Lietuvos buvo išvežti labiausiai pasižymėję okupuotos valstybės piliečiai: Lietuvos kariuomenės karininkai, ministrai, valdininkai, kunigai, mokytojai ir kt. Nuteistieji už politinio pobūdžio nusikaltimus buvo pripažinti pavojingiausiais valstybės priešais ir įkalinti ypač griežtomis diskriminuojančiomis sąlygomis. Iš bado kalėjimuose ir lageriuose mirė daugiau nei 20 tūkst. Lietuvoje suimtų žmonių. Dingo be žinios arba ilgai negalėjo grįžti į Lietuvą keliasdešimt tūkstančių buvusių politinių kalinių.
      Tarp politinių kalinių buvo daug moterų. Lageriuose jos gyveno atskirai nuo vyrų, buvo verčiamos dirbti fiziškai sunkius darbus: kasti griovius, kirsti mišką, dirbti statybose, šachtose. Moterims emociškai sunkiausia buvo išgyventi atskyrimą nuo vaikų. Jie būdavo atimami dar Lietuvoje. Vaikams gimus lageriuose, po 2 metų juos atimdavo ir perduodavo į specialius politinių kalinių vaikų namus.
      Politiniai kaliniai esant sudėtingoms gamtos sąlygoms turėjo tiesti kelius ir geležinkelius pelkėse, kirsti medžius, kasti durpes ir kt. Ypač pavojingas ir sunkus buvo kalinių darbas šachtose. Dėl dažnai pasitaikančių sprogimų ir griūčių jose, žuvo daug lietuvių.Prastas maitinimas, alinantis darbas atšiauriomis ir pavojingomis sąlygomis luošindavo kalinius. Gulago dokumentuose toks žmonių naikinimas buvo vadinamas „kalinių fizinės būklės išlaikymu ir visišku darbiniu jų panaudojimu“.
      Atsakydami į iššūkį – išlikti žmonėmis nežmoniškomis sąlygomis ir neapsiriboti asmenine kova už išlikimą, politiniai kaliniai lietuviai dalijosi maistu ir iš Lietuvos gaunamais vaistais, rūpinosi sunkiai sergančiais, naujai į lagerį atvykstančiais ir siuntinių negaunančiais tautiečiais, kūrė slaptas ligonių šalpos draugijas ir tokiu būdu palaikė ryšius su kitais kalinčiaisiais.
      Dauguma politinių kalinių buvo jauni žmonės. Už spygliuotų vielų bėgo gražiausios jų gyvenimo dienos. Nepalūžę ir nepasidavę gniuždančiai Gulago lagerių sistemai, jie sugebėjo džiaugtis gyvenimu net nelaisvės sąlygomis. Pakilti aukščiau niūrios kasdienybės, susitelkti, suteikti džiaugsmo sau ir kitiems padėjo slapta švenčiamos religines šventes, minima Vasario 16-oji, siunčiami atvirukai artimiesiems į Lietuvą.

Parodos objektai

   
  • Rodomi įrašai nuo 1 iki 12
  • Įrašų skaičius puslapyje:
  • Puslapis: iš: 2
Vidutinis (0 Balsai)
Vidutinis įvertinimas yra 0.0 iš 5.
Dar nėra komentarų. Būti pirmam.