Pasirinkite egzistuojantį internetinį turinį arba pridėkite internetinį turinį rodymui šiame portlete.
    • SOVIETINIO REŽIMO REPRESIJOS PRIEŠ LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIĄ

      SOVIETINIO REŽIMO REPRESIJOS PRIEŠ LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIĄ

      Antroji sovietų okupacijos banga toliau alino lietuvių tautos jėgas, rengdama masiškus trėmimus į Sibirą. Po didžiųjų 1948 ir 1949 metų deportacijų sekė nauji trėmimai. Tik šį kartą rimčiausi išmėginimai teko dvasininkams. Būtent jų atžvilgiu ir buvo nukreiptos valdžios pastangos, kuriomis buvo siekiama padaryti juos paklusniais sistemos tarnais. Dvasininkai buvo verčiami bendradarbiauti su Valstybės saugumo komitetu (rus. KGB), taip siekiant turėti įtaką visai Katalikų Bažnyčiai.
      Beveik visi Bažnyčios hierarchai, kuriuos iš pradžių bandė verbuoti KGB, atsisakė įgyvendinti sovietų valdžios reikalavimus. Svarbiausias jų motyvas buvo toks: ginkluotasis pasipriešinimas kilo dėl politinių priežasčių, o Bažnyčia laikosi nesikišimo į politiką principo. Tokią poziciją įrodo ir tai, jog tik nedidelė dalis kunigų prisidėjo prie partizaninės kovos stiprinimo. Iš kitos pusės, paprašyti, kunigai niekada neatsisakydavo suteikti partizanams religinius patarnavimus, ar materialinę pagalbą. Bažnytinė hierarchija atvirai pareiškė, kad nenori taikstytis su atviru valstybės kišimusi į Bažnyčios reikalus. Tokią tvirtą Bažnyčios mokymu paremtą vyskupų laikyseną stalininio teroro aplinkybėmis galima vertinti kaip pasipriešinimo režimui aktą. Vis tik dalis Bažnyčios hierarchų nors ir nesutikę bendradarbiauti ėjo į kompromisus su okupacine valdžia. Dar 1945 m. birželio mėn., Kauno arkivyskupijos valdytoją prel. St. Jokubauskį sovietinė valdžia prikalbino pasirašyti kreipimąsi į savo vyskupijos kunigus ir tikinčiuosius, raginantį nutraukti ginkluotąjį pasipriešinimą. Tačiau tokia pozicija nepatenkino sovietų valdžios, kuri Bažnyčios lojalumą įsivaizdavo tik kaip jos politikos rėmimą. Todėl, sovietinė valdžia nesusilpnino savo represyvios politikos Bažnyčios atžvilgiu ir siekė išstumti iš Bažnyčios vadovybės tuos asmenis, kurie neatitiko jos lojalumo sampratos.
      Per sovietinę okupaciją Katalikų Bažnyčia Lietuvoje patyrė nemažai netekčių ir didelių išbandymų. Buvo persekiojami ne tik dvasininkai, bet pradėta uždarinėti bažnyčias, uždrausta vaikų katekizaciją ir pan.
      Siekiant įprasminti ir prisiminti Lietuvos dvasininkų kovą su sovietiniu režimu buvo parengta ši paroda. Joje pateikta tik nedidelė dalis medžiagos apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios tarnus, kurie buvo įkalinti sovietiniuose kalėjimuose (lageriuose) ar buvo ištremti į atokiausias Sibiro vietoves. Tačiau tikimės, kad ir ši, negausi, istorinė medžiaga prisidės įprasminant Lietuvos kunigų, kurie Sibiro lageriuose ir toliau atliko savo pareigas taip suteikdami tikintiesiems viltį išlikti, atminimą.

Parodos objektai

   
  • Kunigas J. Buliauskas – Vorkutos lagerio kalinys

    Kunigas J. Buliauskas – Vorkutos lagerio kalinys, 1958 m.

    Nežinomas autorius

    Fotografija. Kunigas J. Buliauskas. Už pogrindinės spaudos platinimą nuteistas kalėti Vorkutos lageryje. 
    Vorkutos koncentracijos stovyklų grupė veikė 1939 – 1959 metais Komijos šiaurės rytuose, Vorkutos mieste ir jo apylinkėse. Lageriuose kalėjo kriminaliniai nusikaltėliai ir politiniai kaliniai. Pastarųjų ypač padaugėjo po karo. 1947 m. buvo apie 50 koncentracijos stovyklų punktų: apie 40 iš jų buvo prie akmens anglių kasyklų, 10 prie gyvulininkystės ūkių. Kiekviename punkte vienu metu kalėjo 1–5 tūkstančiai įvairių tautybių kalinių (vyrų ir moterų).

  • Kunigas Julius Budrikis su Jadvyga Biržiškyte (Ignatavičiene) Irkutske

    Kunigas Julius Budrikis su Jadvyga Biržiškyte (Ignatavičiene) Irkutske, 1957 m.

    Nežinomas autorius

    Fotografija. Kunigas Julius Budrikis (dešinėje) su Jadvyga Biržiškyte (Ignatavičiene) Irkutske. Kunigas buvo politinis kalinys, jis tuokė lietuvių šeimas, krikštijo vaikus tremtyje. Jadvyga Biržiškytė (Ignatavičienė) gimė 1934 m. rugsėjo mėn. 5 dieną Šilalėje, Tauragės apskrityje. 1949 m. balandžio mėn. 21 d. Biržiškų šeima buvo ištremta į Bodaibo rajoną, Irkutsko sritį. 1956 m. Jadvyga Biržiškytė buvo perkelta į Irkutską. 1958 m. grįžo į Lietuvą.

  • Fotografija

    Fotografija, 1950–1956 m.

    Nežinomas autorius

    Fotografija. Navikų vaikų Onutės ir Jonuko krikštynos. Krikšto tėvai Veronika ir Rafaelis Sargautai. Krikštija kunigas Leonas Šapoka. Veronika Urabaitė Sargautienė už ryšius su partizanais 1949 m. suimta, nuteista 10 metų kalėjimo. Bausmę atliko Abezės lageryje, Komija. Į Lietuvą grįžo 1970 metais.

  • Tremtyje Zaksų namuose įrengtas altorėlis

    Tremtyje Zaksų namuose įrengtas altorėlis, 1955 m.

    Nežinomas autorius

    Fotografija.  Prie altoriaus, įrengto Zaksų namuose, stovi kunigas Petras Lygnugaris ir Justinas Zaksa.1955 m. Igarka (Krasnojarsko kraštas). Justinas Zaksas 1948 m. gegužės 22 d. ištremtas į Igarką su mama ir kitais 6 šeimos vaikais.

    Igarka – miestas Rusijos šiaurėje, Jenisiejaus dešiniajame krante, apie 670 km nuo jo žiočių, už Šiaurinio poliaračio, Turuchano rajonas, Krasnojarsko kraštas. Igarka įkurta 1929 m. Pastatyta Gulago lagerių kalinių ir tremtinių. Pirmąją lentpjūvę ir barakus 1929 m. pastatė išbuožinti rusų ūkininkai. Naudojant nemokamą ar menkai mokamą politinių kalinių ir tremtinių darbo jėgą Igarka buvo sparčiai plečiama. Greitai virto viso Jenisiejaus baseino medienos pirminio perdirbimo (pjovimo ir kita) centru; dalį medienos ruošdavo eksportui. 1931 m. suteiktos miesto teisės. Iki 1956 m. Igarka buvo vienas stambių SSRS tremties ir įkalinimo centrų. 1948 m. birželio-liepos mėn. į Igarką iš sovietų okupuotos Lietuvos atgabenti 3 ešelonai tremtinių, apie 6-8 tūkst. žmonių; kitais duomenimis – 4 ešelonai, 8-10 tūkst. žmonių. Kelionėje vienas ešelonas patyrė avariją; per ją keli šimtai tremtinių žuvo arba buvo sužaloti. Vėliau daugiau lietuvių į Igarką atkelta iš kitų Krasnojarsko krašto tremties vietų. Igarkoje kaip tremtiniai gyveno iš Norilsko ir kitų lagerių paleisti buvę politiniai kaliniai. Dauguma lietuvių dirbo miško pramonės kombinate: rąstų ir lentų sandėliuose, lentpjūvėse, stalių dirbtuvėse, garažuose, prieplaukoje. Kartu su kitų tautybių tremtiniais (beveik visi Igarkos gyventojai tuomet buvo tremtiniai) ardė sielius, traukė iš Jenisiejaus ir krovė rąstus, pjovė lentas, krovė jas į rietuves, baržas, laivus. Dirbo 2-3 pamainomis, visą parą, dažnai be poilsio dienų, dirbo ir vaikai, pvz., apie 100 lietuvių paauglių laivų statykloje. Dalis žmonių dirbo statybose, miesto įmonėse, daugiausia pagalbinius darbus, tiesė geležinkelį Igarka-Salechardas (nebaigtas tiesti).

  • Rodomi įrašai nuo 25 iki 28
  • Įrašų skaičius puslapyje:
  • Puslapis: iš: 3
Vidutinis (0 Balsai)
Vidutinis įvertinimas yra 0.0 iš 5.
Dar nėra komentarų. Būti pirmam.