SOVIETINIO REŽIMO REPRESIJOS PRIEŠ LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIĄ

Antroji sovietų okupacijos banga toliau alino lietuvių tautos jėgas, rengdama masiškus trėmimus į Sibirą. Po didžiųjų 1948 ir 1949 metų deportacijų sekė nauji trėmimai. Tik šį kartą rimčiausi išmėginimai teko dvasininkams. Būtent jų atžvilgiu ir buvo nukreiptos valdžios pastangos, kuriomis buvo siekiama padaryti juos paklusniais sistemos tarnais. Dvasininkai buvo verčiami bendradarbiauti su Valstybės saugumo komitetu (rus. KGB), taip siekiant turėti įtaką visai Katalikų Bažnyčiai.
Beveik visi Bažnyčios hierarchai, kuriuos iš pradžių bandė verbuoti KGB, atsisakė įgyvendinti sovietų valdžios reikalavimus. Svarbiausias jų motyvas buvo toks: ginkluotasis pasipriešinimas kilo dėl politinių priežasčių, o Bažnyčia laikosi nesikišimo į politiką principo. Tokią poziciją įrodo ir tai, jog tik nedidelė dalis kunigų prisidėjo prie partizaninės kovos stiprinimo. Iš kitos pusės, paprašyti, kunigai niekada neatsisakydavo suteikti partizanams religinius patarnavimus, ar materialinę pagalbą. Bažnytinė hierarchija atvirai pareiškė, kad nenori taikstytis su atviru valstybės kišimusi į Bažnyčios reikalus. Tokią tvirtą Bažnyčios mokymu paremtą vyskupų laikyseną stalininio teroro aplinkybėmis galima vertinti kaip pasipriešinimo režimui aktą. Vis tik dalis Bažnyčios hierarchų nors ir nesutikę bendradarbiauti ėjo į kompromisus su okupacine valdžia. Dar 1945 m. birželio mėn., Kauno arkivyskupijos valdytoją prel. St. Jokubauskį sovietinė valdžia prikalbino pasirašyti kreipimąsi į savo vyskupijos kunigus ir tikinčiuosius, raginantį nutraukti ginkluotąjį pasipriešinimą. Tačiau tokia pozicija nepatenkino sovietų valdžios, kuri Bažnyčios lojalumą įsivaizdavo tik kaip jos politikos rėmimą. Todėl, sovietinė valdžia nesusilpnino savo represyvios politikos Bažnyčios atžvilgiu ir siekė išstumti iš Bažnyčios vadovybės tuos asmenis, kurie neatitiko jos lojalumo sampratos.
Per sovietinę okupaciją Katalikų Bažnyčia Lietuvoje patyrė nemažai netekčių ir didelių išbandymų. Buvo persekiojami ne tik dvasininkai, bet pradėta uždarinėti bažnyčias, uždrausta vaikų katekizaciją ir pan.
Siekiant įprasminti ir prisiminti Lietuvos dvasininkų kovą su sovietiniu režimu buvo parengta ši paroda. Joje pateikta tik nedidelė dalis medžiagos apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios tarnus, kurie buvo įkalinti sovietiniuose kalėjimuose (lageriuose) ar buvo ištremti į atokiausias Sibiro vietoves. Tačiau tikimės, kad ir ši, negausi, istorinė medžiaga prisidės įprasminant Lietuvos kunigų, kurie Sibiro lageriuose ir toliau atliko savo pareigas taip suteikdami tikintiesiems viltį išlikti, atminimą.