Kostas Korsakas

Vardas Kostas
Pavardė Korsakas
Slapyvardis Jonas Radžvilas; K. Gelvainis
Profesija literatūrologas, poetas, vertėjas, dėstytojas, redaktorius
Gimimo data 1909-10-05

Išsami biografija

Literatūros tyrinėtojas, poetas, vertėjas. Gimė 1909 m. spalio 5 d. Pašvitinyje (Pakruojo vls., dab. Pakruojo r.), mirė 1986 m. lapkričio 22 d. Vilniuje.

Halinos Korsakienės vyras, Ingridos Korsakaitės tėvas.

1923–1924 m. mokėsi Joniškio progimnazijoje, 1928 m. baigė Šiaulių gimnazijos septintą klasę, bet už straipsnius pogrindinėje spaudoje nuteistas 4 m. kalėti. Bičiuliai surinko parašus Lietuvos prezidentui, prašydami suteikti malonę. Šį prašymą su parašais Antanui Smetonai nunešė Juozas Tumas-Vaižgantas. Parašęs malonės prašymą pašalintas iš komjaunimo.

1928–1930 m. – vienas iš literatūros almanacho „Trečias frontas“ ideologų ir bendradarbių. 1931–1936 m. – Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto laisvas literatūros studijų klausytojas.

Literatūrinę veiklą pradėjo 1923 m. publicistikos straipsniais Jono Radžvilo slapyvardžiu. 1924–1925 m. Šiauliuose redagavo ateitininkų laikraštėlį „Ateities žiedas“, 1927–1928 m., 1931–1933 m. žurnalo Kultūra literatūros skyriaus redaktorius, 1933–1941 m. – faktinis „Kultūros“ redaktorius. 1930–1931 m. – žurnalo „Trečias frontas“ bendradarbis, 1936 m. – žurnalo „Literatūra“ Nr. 1 redaktorius, 1937 m. – almanacho „Prošvaistė“ pirmųjų dviejų knygų redaktorius.

Bendradarbiavo leidiniuose „Moksleivių varpai“, „Šiaulietis“, „Iliustruotoji Lietuva“, „Darbai ir dienos“, „Dienovidis“, „Knygų lentyna“, „Kūryba ir kritika“.

1940 m. agentūros ELTA direktorius, 1940–1941 m. – Valstybinės leidyklos direktorius, žurnalo „Raštai“ redakcinės kolegijos narys. Prasidėjus SSRS-Vokietijos karui 1941–1944 m. gyveno Rusijoje. 1943–1944 m. redagavo almanacho-žurnalo „Pergalė“ dvi knygas, vėliau – ilgametis šio žurnalo redakcinės kolegijos narys. 1942–1944 m. Maskvoje Lietuvos SSR tarybinių rašytojų sąjungos organizacinio biuro vadovas, 1944–1945 m. valdybos pirmininkas.

1941 m., 1944–1947 m., 1948–1957 m. – Vilniaus universiteto dėstytojas, katedros vedėjas, profesorius, 1944–1956 m. – istorijos fakulteto dekanas, 1946 m. – akademikas. 1946–1952 m. – Lietuvių literatūros instituto direktorius. Nuo 1949 m. – Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys. 1952–1984 m. – Lietuvių kalbos ir literatūros instituto direktorius.

1959–1963 m. LSSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojas.

1976–1984 m. vadovavo Lietuvių kalbos komisijai prie Lietuvos mokslų akademijos. 1963–1983 m. – Tarptautinės baltų – slavų santykių tyrimo komisijos pirmininkas. 1965 m. – Maskvos universiteto filologijos daktaras.
Tyrinėjo lietuvių ir lietuvių kalbos kilmę, parašė literatūros kritikos darbų, enciklopedinių straipsnių. Publicistikoje nagrinėjo literatūros, knygos, kultūros, kitas visuomenės problemas. Plėtojo žurnalistikos kritiką, analizavo periodikos leidinius. Publicistinio pobūdžio yra taip pat jo literatūros kritikos, kai kurie literatūrologijos darbai.

Daugiausia vertė latvių rašytojų, ypač J. Rainio, kūrybą.

Bibliografija:

„Straipsniai apie literatūrą“, 1932 m.
„Kritika“, 1936 m.
„Rašytojai ir knygos“, 1940 m.
„Kovos įstatymas“, eilėraščiai, 1943 m.
„Paukščiai grįžta“, eilėraščiai, 1945 m.
„Prieš amžinąjį priešą“, publicistika, 1945 m.
„Lietuviškos knygos 400 metų kelias“, 1948 m.
„Julius Janonis“, 1951 m.
„Literatūrų draugystė“, 1962 m.
„Lietuvių literatūros istorija“, T. 1–4, 1957–1968 m.
„Latvių literatūros milžinas: Andrejis Upytis“, 1967 m.
„Pjūtis“, eilėraščiai, 1969 m.
„Lapkritys“, eilėraščiai, 1979 m.
„Literatūriniai kontaktai“, 1987 m.

Apdovanojimai

Kiti apdovanojimai 1979 m. – Lietuvos SSR liaudies rašytojas.
1969 m. – LSSR valstybinė premija už „Lietuvių literatūros istorijos“ penkiatomio redagavimą ir parengimą.
1959 m. – LSSR nusipelnęs mokslo veikėjas.

Šaltiniai

Visuotinė lietuvių enciklopedija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006, t. 10.
Vikipedija, laisvoji enciklopedija, http://lt.wikipedia.org.