Kazimieras Morkūnas

Vardas Kazimieras
Pavardė Morkūnas
Profesija vitražistas, pedagogas
Gimimo data 1925-03-04

Išsami biografija

Vitražistas, pedagogas. Gimė 1925 m. kovo 4 d. Žiežmariuose, mirė 2014 m. sausio 22 d. Vilniuje; palaidotas Antakalnio kapinėse.
1945–1947 m. mokėsi Kauno finansų technikume. 1946–1951 m. studijavo monumentaliąją tapybą Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, 1951–1952 m. – Lietuvos dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija).
Nuo 1952 m. LDI dėstytojas, 1977–1985 m. Piešimo katedros vedėjas; profesorius (1976 m.).
Nuo 1957 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys. 1956 m. įstojo į Sovietų Sąjungos komunistų partiją. Nuo 1988 m. SSRS dailės akademijos narys korespondentas.
LSSR valstybinės premijos (1973 m.), LR Vyriausybės kultūros ir meno premijos (2013 m.) laureatas. LSSR nusipelnęs meno veikėjas (1974 m.). LSSR (1977 m.), SSRS (1985 m.) liaudies dailininkas. 2000 m. apdovanotas LDK Gedimino IV laipsnio ordinu.
Sukūrė vitražų: „Rytas“ Maskvos Kremliaus vaistinei (1958 m.), „Eglė – žalčių karalienė“ Druskininkų mineralinio vandens biuvetei (1958–1959 m.), „Menas ir taika“ (1959 m.) ir „Šventė“ (1971 m.) LSSR kultūros ministerijos vestibliuliui, „Himnas darbui“ SSRS paviljonui pasaulinėje parodoje „Expo–67“ Monrealyje (Kanada; su Steponu Kazimieraičiu, 1966 m.), „Dailė“ SSRS dailės fondo centriniam salonui Maskvoje (su S. Kazimieraičiu, 1965–1967 m.), „Tarybinis jaunimas“ ir „Pirmieji ryšiai su Japonija“ SSRS paviljonui pasaulinėje parodoje „Expo–70“ Osakoje (Japonija; 1969 m.), „Žemė, Kosmosas, revoliucija“ Kauno istorijos revoliucijos muziejui (1971 m.), „Kova“ ir „Didvyrių sutikimas“ Kryžkalnio memorialui (1972 m.), „Mūzos“ Vilniaus kavinei „Laumė“ (1974 m.), „Jaunystė“ Druskininkų sanatorijai „Eglė“ (1974 m., įgyvendinta 1977 m.), „Šventė“ LSSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumui (dabar LR Seimo rūmai; 1978 m., įgyvendinta 1981 m.), „Nenugalėti“ Kauno IX forto memorialui (1982 m., įgyvendinta 1983 m.), „Saulės mūšis 1236 m.“ Šiaulių kino teatrui „Saulė“ (1986 m.), dekoratyvinį vitražą Palaimintojo Jurgio Matulaičio koplyčiai Vilniuje (1998 m.), 26 vitražus Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo katedrai (1998 m.) ir „Atpirkėjas“ šios katedros laidojimo koplyčiai (2000 m.), vitražus J. Baltrušaičio mokyklai Maskvoje, lietuvių mokyklai Punske (visi 2005 m.), Utenos Dievo Apvaizdos bažnyčiai (2005–2009 m.) ir kt. Ankstyvuoju laikotarpiu komponavo detalaus piešinio plonastiklius švino vitražus. 1953 m. vienas pirmųjų ėmė taikyti kelių sulydytų plono stiklo sluoksnių technologiją. Nuo 7-ojo dešimtmečio kūrė plastbetoniu sujungto luitinio stiklo plokštumines ir erdvines kompozicijas, naudojo spalvotą veidrodinį ir konusinės formos stiklą. 9-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje grįžo prie tradicinės technikos. Darbai sudėtingos, dinamiškos, ritmiškos struktūros, sodraus, kontrastingo, daugiausia pagrindinių spalvų deriniais paremto kolorito; būdingas skriejančios figūros motyvas.
Nuo 1953 m. dalyvavo parodose.
Kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje.

Šaltiniai

Lietuvos dailininkų žodynas, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2016, t. 4: 1945–1990.
Visuotinė lietuvių enciklopedija, https://www.vle.lt/.