Juozas Albinas Lukša

Vardas Juozas
Pavardė Lukša
Slapyvardis Daumantas; Vytis; Skirmantas; Kazimieras; Araminas; Kęstutis; Skrajūnas; Miškinis; S. Mykolaitis
Profesija partizanas, pasipriešinimo okupacijai dalyvis
Gimimo data 1921-08-10

Išsami biografija

Juozas Albinas Lukša (Simano) g. 1921 m. rugpjūčio 4 d. Marijampolės apskr., Veiverių vls., Juodbūdžio kaime, ūkininkų šeimoje. 1940 m. baigė Kauno „Aušros“ gimnaziją, 1940 m. rudenį pradėjo studijuoti Kauno Vytauto didžiojo universitete Statybos fakultete Architektūros skyriuje. Įsijungė į pogrindinę studentų grupelės veiklą, nuo 1941 m. pavasario buvo Lietuvos aktyvistų fronto nariu. 1941 m. birželio 6 d. J. Lukša kartu su kitais grupės nariais sovietų saugumo buvo suimtas už antisovietinę veiklą ir kalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Prasidėjus Vokietijos ir Sovietų sąjungos karui iš kalėjimo išsivadavo. Vokiečių okupacijos metais J. Lukša tęsė architektūros studijas Vytauto Didžiojo universitete, Architektūros fakultete. Dalyvavo antinacinėje veikloje, priklausė Lietuvių fronto organizacijai.

1944 m. prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, kartu su kitais šeimos nariais dalyvavo rezistenciniame judėjime. Nuo 1945 m. – Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanas. 1946 m. birželio mėn. Tauro apygardos vado įsakymu buvo paskirtas laikraščio „Laisvės Žvalgas“ vyriausiuoju redaktoriumi. Vėliau ėjo Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės vado pavaduotojo, rinktinės Propagandos skyriaus viršininko, rinktinės štabo viršininko pareigas, buvo paskirtas Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo adjutantu. Konspiracijos tikslais naudojo keliolika slapyvardžių: Juodis, Kazimieras, Miškinis, Vytis, Arminas, Kęstutis, Aušrotas, Skirmantas, Skrajūnas, Mykolaitis ir kt.

J. Lukša buvo vienas iš 1946 m. vasarą įkurto Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS), organizacijos siekusios apjungti visas antisovietines pasipriešinimo jėgas, steigėjų. Sovietų saugumas siekdamas kontroliuoti aukščiausiąją partizanų vadovybę į BDPS sudėtį infiltravo agentą Juozą Markulį slapyvardžiu Erelis. Tačiau J. Lukšos ir kitų rezistentų įžvalgumo dėka J. Markulis buvo demaskuotas 1946 m. pabaigoje. 1947 m. sausio mėn. paskirtas  vadovauti Tauro apygardos Birutės rinktinei, veikusiai Kauno apylinkėse.

1947 m. gegužės mėn. J. Lukša-Kęstutis ir Jurgis Krikščiūnas-Vytautas, kaip kuriamos Lietuvos partizanų vadovybės įgaliotiniai, perėjo SSRS ir Lenkijos sieną. Lenkijoje susitiko su užsienio lietuvių rezistencijos atstovu, perdavė iš Lietuvos atsigabentą partizanų parengtą dokumentaciją, informavo apie sunkią krašto padėtį ir grįžo į Lietuvą. 1947 m. gruodžio mėn. J. Lukša su Kazimieru Pypliu-Audroniu, kaip BDPS Prezidiumo įgaliotiniai, antrą kartą prasiveržė į Vakarus. Ieškodamas kontaktų su lietuvių emigracijos atstovais lankėsi Švedijoje, Vakarų Vokietijoje, Prancūzijoje.

1948 m. liepos mėn. dalyvavo Baden Badene (Vakarų Vokietija) vykusiame pasitarime su Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) ir BDPS užsienio delegatūros atstovais Lietuvos išvadavimo klausimu. Gyvendamas Prancūzijoje Daumanto slapyvardžiu parašė knygą apie Lietuvos laisvės kovas „Partizanai už geležinės uždangos“, kuri kartu su nuvežtu į Vakarus laišku Popiežiui Pijui XII bei kita medžiaga, atskleidė pasaulio visuomenei okupantų terorą ir pasipriešinimą jam Lietuvoje. Mokėsi prancūzų ir amerikiečių žvalgybos mokyklose. 1950 m. liepos 23 d. vedė medikę Nijolę Bražėnaitę.

1949 m. vasarį Lietuvoje susikūręs vieningas visai Lietuvos išlaisvinimo kovai vadovaujantis organas – Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS), tų pačių metų rudenį, J. Lukšai dar tebesant Vakaruose, suteikė jam kapitono laipsnį ir paskyrė LLKS Visuomeninės dalies Politinio skyriaus viršininku bei LLKS atstovu užsieniui. 1950 m. spalio 3 d. J. Lukša Jungtinių Amerikos Valstijų žvalgybos desantu buvo išsiųstas iš Visbadeno (Vakarų Vokietija) į Lietuvą. 1950 m. lapkričio 25 J. Lukša paskirtas LLKS Ginkluotųjų pajėgų štabo žvalgybos skyriaus viršininku. 1950  m. gruodžio 31 d. jam suteiktas Laisvės Kovotojo Karžygio garbės vardas, apdovanotas 1-ojo laipsnio Laisvės Kovos Kryžiumi (su kardais), o 1951 m. vasario 16 d. – suteiktas partizanų majoro laipsnis.  J. Lukša žuvo kovodamas, patekęs į pasalą, kurią 1951 m. rugsėjo 4 d. Pabartupio kaimo apylinkėse (į pietus nuo Kauno) surengė MGB 2-N valdybos vadovaujama agentų smogikų grupė, pasinaudojusi MGB užverbuotu buvusiu jo bendražygiu.

Lietuvos Respublikos Prezidento 1997 m. lapkričio 20 d. dekretu J. Lukšai suteiktas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius), 1999 m. gruodžio 22 d. jam pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 1998 m. sausio 15 d. įsakymu jam suteiktas majoro laipsnis (po mirties).

 

Kiti vardo, pavardės variantai

Vardas Pavardė Kalba
Juozas Daumantas
Albinas